Kas padeda kai nebelieka įkvėpimo

Šiandien ir vėl apie MEILĘ. …Gal kad artėja visų pasiilgta jos diena…..Gal, kad, pagaliau kaip tas dygliuotas ežiukas vėl ridenuosi lauk iš klaidaus kovido miško, ir pamažu grįžta įkvėpimas.. O gal, tiesiog.. kad viskas taip susidėliojo, jog ir mintys, ir rašymo priemonės atsirado po ranka tuo pačiu metu.Ruošiausi miegui ir bandžiau iki galo sugromuliuoti visas dienos mintis.. Ir mane pasivijo viena iš jų. “JUK TU IŠ RYTO FOTOGRAFAVAI JŪRĄ!”Ir kas?Kaip tai kas!? Neišsiuntei jos tam, kam norėjai, nepatalpinai jos niekur.. Nors tuo metu jos šėlstančios bangos sukūrė TOKĮ ĮKVĖPIMĄ!Po to dar prasisuko visa virtinė minčių. „AR TU PAMENI, KAIP TU SVAJOJAI GYVENTI PRIE JŪROS?..“Atrodė buvau tiek jos ištroškusi, kad nesvarbu kokiomis oro sąlygomis, prieš visus darbus šokdavau iš lovos ir važiuodavau susitikti su ja kaip su geriausia drauge! Net ir mano žieminės maudynės buvo ne tiek dėl maudynių, kiek dėl pačios jūros! Man tai buvo kaip pasimatymas. Kaskart kitoks, kaskart savaip nuostabus, nes niekada nežinojau iš anksto – kokią ją išvysiu šiandieną. “KUR TAI DINGO?” Svajonė įvyko! Dabar kasdien galiu ją matyti. Prasivėrusi langą galiu girdėti jos ošimą. Nebeliko to ilgesio ir širdies plasdėjimo koks buvo anksčiau. Ar tai neprimena mūsų santykių su savo brangiausiais? Kol mes esame susižavėjimo stadijoje, kol trokštame to, kas atrodo nepasiekiama, galime iš kailio išsinerti, kad tik gautume tai, kur veržiasi širdis.. Bet po to pamažu įsėlina rutina.. Ir nebelieka drugelių plasdėjimo, ir to pirminio šventės ir susižavėjimo jausmo…TAI KĄ GI DARYTI? Yra daug atsakymų.. vienas iš jų – DĖKINGUMAS! Dėkingumo emocija – turi vieną iš aukščiausių vibracijų. Ji gydo, ramina, harmonizuoja. Bet svarbiausia tai, kad ji padeda sugrįžti į savo esmę ir pamatyti tai, ką mes seniai pamiršom. Pamatyti tai, iš kur atėjom, koks tas kelias buvo nelygus ir duobėtas. Ir prisiminti dar svarbesnę tiesą – kad kiekviena diena YRA DOVANA! Tai, kad tu kvėpuoji, tai nėra savaime suprantama. Jeigu deguonies koncentracija ore būtų truputį žemesnė, tau greitai pradėtų trūkti oro!Vienas kvėpsnis, kitas.. Dar akimirka. Ką joje jauti? Ji atėjo ir praeis.. Ateis kita. Tačiau jau niekada nebus tos, kuri ką tik praėjo. Momentas, įsiklausyk! Jis čia! Čia ir dabar… Toks, koks yra. Mums nereikia nuversti kalnus ir gauti daktaro laipsnį Saviugdos universitete, kad išmokti vieną paprastą tiesą – išmokti vertinti Akimirkos grožį. Čia ir prasideda tikroji MEILĖ SAU. Kuomet sustojam ir leidžiam sau pajausti.. …Pajausti širdimi! Žinau, mano nerimastingas protas jau „nubėgo“ toli toli paskui kitas svajones.. Tačiau, širdis, – ji yra čia. IR ta MEILĖ, mane užauginusi, taip pat čia, – širdyje. Kai aš rytoj eisiu prie jūros, jau kitaip į ją žiūrėsiu! Tikriausiai atrodys, kad noriu atsiprašyti. Tikriausiai norėsiu prabėgti vėl visus mylimiausius jos pakrantės takelius, kad vėl jausčiau tą gyvybę ir jėgą, kuri kaskart mane įkvepia naujiems dalykams. Koks, vis tik trumpas ir nedėkingas tas mūsų protas.. Vos tik jis gauna atsakymus į savo “užklausas”, pasileidžia kaip vaikas paskui kitą saldainį!!! Jis – bejausmis, jis nesustoja! Štai dėl ko mums duota širdis! …Šis rašinėlis buvo man. Išėjo toks keistas. Tačiau turėjau jį parašyti, kad suprasčiau pati tuos kelis esminius dalykus. Jeigu kažką pasiimsi ir tu iš jo, man tik dar smagiau.. JŪRA MANE UŽAUGINO!