Mane paliko…

MANE PALIKO..

Mes gyvename aplinkoje, kurioje esame apsupti daugybės dalykų, prie kurių prisirišame. Žinoma, stipriausias ryšys su tais, kuriuos mylime. Kartais prisirišame iki tiek, kad nebesugebame toliau pilnavertiškai gyventi, praradę brangius žmones. Tai gali būti skirtingos situacijos, bet netekties situacijos mechanizmas labai panašus.

Esu iš aš ten buvusi.. Man užtruko ilgai, kad susivokti ir pradėti vėl džiaugtis ir nesijausti kalta ir beverte.

Šįkart rašyti privertė noras padėti toms, kurios iki šiol laiko save įkalinę netekties gniaužtuose.

Ar susimąstei?

… Gal šita netektis yra vartai į naujos kokybės gyvenimą?

… Gal tai pamoka, kurią turi išmokti? Kol mes neišmokstame, pamokos kartojasi.

… Ar tas žmogus norėtų tave matyti dabar taip liūdinčią?

…Mes visi esame šioje žemėje tik „keleiviai“ ir kiekvienas esam tas, kas esam, tačiau nepriklausome kitiems, kaip nuosavybė. Tik EGO paremto mąstymo vedini kuriam žmonėms ir daiktams etiketes: Mano, Tavo, Jo, Jos.. Taip, – mes prisirišam emociškai, ir kai tas ryšys nutrūksta, – skauda! Dažnai būna ir daugiau pasekmių: prarandam saugumą, pagrindą kurį turėjom ir pan. Bet užtikrinu, nė viena iš tokių situacijų nesitęsia amžinai. Reikia duoti sau laiko „išgedėti“. Elgis su savimi švelniai kaip su sužeistu kačiuku.. Palepinti tiek kiek reikia. Bet neužstrigti tame ilgai. Pamažu neigiamos emocijos, susijusios su netektimi turėtų trauktis į šalį. O jų vietą užimti teigiamos.

Kad ir kokios aplinkybės tave atvedė iki čia, geriausias būdas išlipti iš viso to – prisiimti atsakomybę už SAVO gyvenimą, už savo vidinę būseną ir ieškoti būdų kaip išlipti iš tos duobės! Pagalvok, juk turi laiko šioje žemėje tik tiek, kiek turi. Ar ne geriau jį išnaudoti statymui gerų dalykų???